Mėnesio archyvas: kovo 2012

Apaštalas Paulius kalėjime

Mirtis – tik laimėjimas

Apaštalas Paulius kalėjime
Apaštalas Paulius kalėjime

Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. (Fil 1,21).

Vienas pamokslininkas yra užrašęs istoriją, kaip vienas Niujorko bankas, nutaręs pasveikinti savo konkurentus, įsikūrusius naujame pastate, išsiuntė gėlių puokštę. Tuokart gėlių parduotuvės darbuotojai apsiriko ir su puokšte išsiuntė užrašą: „Su giliausia užuojauta.“ Po to jie turėjo kaip reikiant atsiprašinėti užsakovų už neapdairumą. Bet tai ne viskas. Jie pašiurpo supratę, kad į laidotuvių namus išsiuntė gėles su užuojauta mirusiojo artimiesiems: „Sveikiname persikėlus į naujas patalpas!“

Toliau skaityti Mirtis – tik laimėjimas

Pamoka iš Otto von Habsburg laidotuvių ceremonijos

Apie 98-erių metų Habsburgų dinastijos atstovo, princo Otto von Habsburg laidotuvių ceremoniją (2011 liepos mėn.) teko girdėti ne vieną pasakojimą iš ten dalyvavusių pažįstamų, bet vis neprisiruošdavau paieškoti filmuotų kadrų. Šiandien, ieškodamas vaizdinės medžiagos vienam renginiui, netyčia užtikau YouTube vaizdelį, kuriuo ir dalinuosi.

Kam kontekstas ar kalba nelabai suprantami, trumpai papasakosiu.

Toliau skaityti Pamoka iš Otto von Habsburg laidotuvių ceremonijos

ka turiu daryti, kad tikeciau

Ką turiu daryti, kad tikėčiau?

Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes Jis išpainios mano kojas iš pinklių. (Ps 25,15) Kartą po pamaldų prie manęs priėjo žmogus ir liūdnai paklausė: „Ką turiu daryti, kad tikėčiau? Man viskas patinka bažnyčioje, bet negaliu suprasti, kas skelbiama ir mokoma“. Tai nebuvo arogantiškas pareiškimas, jau keletą šimtmečių girdimas iš „pažangiosios“ visuomenės atstovų lūpų ir rašinių. Tuos žodžius pasakė vargstantis, gyvenimo prislėgtas žmogus, bet vis dėlto nejaučiantis tokiais atvejais būdingo pykčio Dievui bei žmonėms. Tiesiog lūpos patvirtino tikrovę, kurioje tas žmogus gyvena.

Tąkart po bažnyčios skliautais susitiko dvi tikrovės, du pasauliai, kurie paraleliai gyvuoja žmonijoje. Toliau skaityti Ką turiu daryti, kad tikėčiau?
Kalba ir klausytoja

Mano pranešimas Kovo 11-osios proga Seime (pilnas)

Kalba ir klausytoja
Kalba ir klausytoja

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, LR Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, kovotojai už Lietuvos Nepriklausomybę ir visi  garbūs žmonės, susirinkę į 22-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines.

Pirmiausia norėčiau širdingai padėkoti už galimybę man, religinės mažumos atstovui, kreiptis į Jus šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną.

Kaip krikščionis ir vienos labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, milžiniškos rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šią laisvės šventę. Taip pat tiems, kurie vedė šalį į laisvę ir įteisino ją Kovo 11-osios aktu bei gynė seną ir tuo pačiu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus.

Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė Nepriklausomybė. Tad pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį ir nevaržomi organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Šimtmečiais persekiojimų ir netekčių išugdyta patirtis mums leidžia įvertinti ir suprasti, ką reiškia laisvė. Šiandien mes, kaip ir kitos religinės bendruomenės, džiaugiamės, kad mūsų šalyje yra užtikrinta tikėjimo laisvė, o tikintieji Lietuvos piliečiai gali nevaržomi gyventi pagal savo pašaukimą.

Taip pat atstovauju kartai, kuri buvo „gaminama“ LTSR, bet į sovietinę sistemą neįleido gilių šaknų ir didžiąją dalį sąmoningo gyvenimo gyvena naujoje santvarkoje, tokiu būdu turėdami galimybę kritiškai vertinti ir įžvelgti laisvės praradimo ir totalitarizmo pavojų, o taip pat prisitaikėliškumo grimasas, kaip tais „anais“ laikais, taip dabar. Toliau skaityti Mano pranešimas Kovo 11-osios proga Seime (pilnas)

edwardo-muncho-klyksmas-4f5274696c6f8

Sekmadienio homilija. Neteisiųjų likimas

Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių. Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! (Izaijo knyga 5,1b-2.4.7b)

Prieš 2700 metų per pranašą Izaiją paskelbti Dievo žodžiai kalba apie Jo lūkesčius Izraelio tautos atžvilgiu. O ir visa Senojo Testamento istorija liudija apie Dievo rūpestį savo žmonių gyvenimu. Ne pasyvų susirūpinimą, bet Jo dalyvavimą žmonijos ir kiekvieno žmogaus istorijoje. Su rūpesčiu susijęs ir lūkestis, kad Jo parodyta meilė ir apreikšta valia leis žmonėms gyventi ramų ir taikų gyvenimą Dievo Artumoje.
Toliau skaityti Sekmadienio homilija. Neteisiųjų likimas