Mėnesio archyvas: gegužės 2012

Sekminės

Sekminės – nesugadinta Dvasios šventė

Sekminės
Sekminės

Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje buvo žydų, pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi.Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo gimtąja kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto bei Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai mes visi girdime juos skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis.“ Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ (Apd 2,1-12)

Šventosios Dvasios išliejimas – efektingas įvykis, pasireiškęs Šventajam miestui griausmu, o apaštalams ir greta buvusiems – kažkuo panašiu į ugnies liežuvius.

Toliau skaityti Sekminės – nesugadinta Dvasios šventė

Ikonos fragmentas. (Šaltinis: www.eikonografos.com)

Dangus, Visata, begalybė

Ikonos fragmentas. (Šaltinis: www.eikonografos.com)
Ikonos fragmentas. (Šaltinis: www.eikonografos.com)

Tai pasakęs, jiems bežiūrint, Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis Jį paslėpė nuo jų akių. Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“. (Apd 1,9-11)

Vaikystėje giedrais vakarais mėgdavau žiūrėti į dangų. Kartu su kiemo draugais mėgindavome atspėti ar pagal vadovėlius nustatyti žvaigždynus, žvaigždes, kitus objektus. Nežinau, ar teisingai pataikydavome, tačiau bet koks dangaus kūnų identifikavimas sukeldavo nemenką džiaugsmą –  Visata nors kažkiek atsiskleidžia, tampa pažini. Bet užvis labiausiai laukdavome, kuris pirmas pamatys, kaip tarp žvaigždžių kas nors praskries. Nežinau, kas tai būdavo – dirbtiniai palydovai, ypatingi lėktuvai, dangaus kūnai, bet jų pasirodymas visuomet buvo įvykis.

Toliau skaityti Dangus, Visata, begalybė

Malda

Galima atimti laisvę, bet maldos niekas neatims

Malda
Malda

Pagarbintas Dievas, kuris neatstūmė mano maldos ir neatsakė man savo gerumo. (Ps 66,20)

Vienas parapijietis, paklaustas, kodėl tiki ir meldžiasi, atsakė: todėl, kad mano motina mane to išmokė. „Racionaliam“ protui tai atrodytų beviltiškas ir kiek naivus pasakymas. Bet kiek tiesos jame glūdi!

Manydami, kad esame itin originalūs ir nepanašūs į kitus, mes pabėgame nuo paprastų ir amžinų dalykų. Kiekvienas moka tai, ko yra išmokintas arba pats gyvenime išmoko. Didžioji dalis išmoktų dalykų yra tikrai panašūs į kitų žmonių, kaip ir mokėjimo-žinojimo spragos, trūkumai ir nuodėmės nėra jau taip labai autentiškos. Visa – kaip ir kitų. Autentiška yra tai, kaip ir kam mūsų pažinimas reiškiasi, arba kaip ir kokiu mastu mūsų žemažiūriškumas ar nuodėmė kenkia bei griauna mūsų pačių bei aplinkinių gyvenimus.

Toliau skaityti Galima atimti laisvę, bet maldos niekas neatims