Mėnesio archyvas: rugpjūčio 2012

Petras ir Paulius išgydo luošį

Dvasine prasme mes visi esame luošiai

Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“ Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę. (Apd 3,1-10)

Evangelisto Luko užrašytas įvykis nutiko prie Jeruzalės šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais. Gražieji vartai ir elgetaujantis luošys – kaip visa tai tikroviškai atspindi mūsų gyvenimą. Grožis, turtas, tobulos formos ir gera kokybė nuolat lydimi skurdo, vargo, nevilties, netobulumo. Lygiai kaip vienų nerūpestingas, pertekliuje tekantis gyvenimas yra lydimas greta gyvenančių vargdienių niūrios kasdienybės. Grožis ir netobulumas vienas kitą paryškina, nors man atrodo, kad prabanga išryškina skurdą labiau, nei pastarasis prabangą.

Toliau skaityti Dvasine prasme mes visi esame luošiai

hand-up

Gyvenimo ir mirties mokytojai

Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. (Gal 2, 20b)

Taip jau likimo (pasak pagonių) buvo lemta, kad nemažai teko pamatyti mirusių: kūdikėlių ir senelių, vyrų ir moterų, turtingų ir vargšų. Dažniausiai jie būna graudžiai gražiai „sutvarkyti“ – nupudruoti, išdažyti, kitaip tariant, kaip ir priklauso, oriai išlydimi į paskutinę žemiško gyvenimo stotelę, iš kur jų kūnai, tiesa, jau visiškai kitokie, bus prikelti Paskutiniąją dieną. Daug mažiau, bet tikrai nemažai, teko sutikti tų, kurie ruošiasi mirti. Na, gal ne visi ruošiasi, bet šiokia tokia patirtis vis kužda, kad, kai tai nutinka, ketvirtas mėnuo su morfijum ilgai nesitęs.

Toliau skaityti Gyvenimo ir mirties mokytojai

AGNUS-DEI-Ghent

Šventykla

Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. (Apr 21,22)

Visų religijų žmonės myli savo maldos namus. Šventykla yra ta vieta, kur žmogus kūnu ir siela, mintimis ir jausmais priima ir išreiškia tai, ko moko tikėjimas. Tai ta vieta, kur garbinamas Dievas ar dievai. Net ir netikintys žmonės ar aršūs ateistai turi tai, ką galime vadinti šventyklomis.

Toliau skaityti Šventykla

Narcissus-Caravaggio_(1594-96)

Aš, aš, aš!

Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip Jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. (Fil 3,8-11)

Koks svarbus mums mūsiškis AŠ. Trokštame, kad mūsų pasakojimai apie save pačius būtų išklausyti, mūsų darbai įvertinti, mums rodoma pakankama pagarba. Ir taip pat sielojamės, kai tas AŠ yra nepakankamai įvertinamas, kaip nors paniekinamas arba ignoruojamas. Dar sunkiau, kai  patys su savimi nesusitvarkome, nežinome, kas esame ir kurlink nukreiptas mūsų gyvenimas. Psichologai tai vadina asmenybės sutrikimais, tačiau kaip turėtų atrodyti sveika, nesutrikusi asmenybė, visuomet išlieka šiokia tokia paslaptis.

Toliau skaityti Aš, aš, aš!