Sverti kitų žmonių nuodėmes – ne krikščionio kelias

Lincoln-Cathedral-West-Front--Romanesque-Frieze-small2-306x306

Pasitikėk Juo visados, mano tauta! Išliekite savo širdis Jo Artume, Jis mūsų užuovėja! (Ps 62,9)

Jau keletą šimtmečių paplitęs įsivaizdavimas, kad žmogus iš esmės yra geras, tik reikia tam tikrų metodų, humanistinio priėjimo prie žmogaus, kad jo gėris atsiskleistų. Taip pat, kaip ir be Dievo, be tikėjimo egzistuojančios bendražmogiškos vertybės, kuriomis vadovaujantis neva galima tobulai pakeisti ir sutvarkyti pasaulį, kuriame visi būtų lygūs, ramiai gyventų taikoje ir, be abejo, sąžiningai elgtųsi. Vsi, kas tokiomis sukurtomis vertybėmis suabejotų, turėtų būti pašalinti iš visuomenės kaip pažangos trukdytojai.

Taip pat egzistuoja žmonės, kurie įsitikinę, kad jų įsivaizduojamas gyvenimo būdas, maldos forma ir uolus religinių priesakų laikymasis yra tai, kas Dievui labiausiai patinka ir, jei pasaulis gyventų taip pat, kaip jie, viskas būtų tobula.

Vienintelis trukdis – netikėliai, kuriems paliekamos kelios galimybės – susitaikyti su netikėlių dalia, elgtis pagal dvasinių lyderių pamokymus arba išnykti. Kažkada krikščionys, o šiandien kai kurie islamo išpažinėjai mėgina įgyvendinti tokią sistemą.

Tačiau tiek religinio fanatizmo, tiek sekuliaraus fundamentalizmo atveju pasikliaujama iliuzija, kad žmogus savo aplinką ir visos visuomenės gyvenimą gali patobulinti priversdamas kitus būti tokiais, kaip jis. Tokia štai šventa idėja.

Čia tik pora iš daugelio variantų, kaip gali formuotis iliuzijomis pagrįsta pasaulėžiūra, kuri ilgainiui atneša daug sumaišties. Todėl laužai ir kalavijas, sunkiai suderinami su Kristaus meilės įstatymu, paliko neišdildomą žalą krikščionybei.

Beje, nuo laužų kentėjo daugiausia patys kriksčionys – ne vienas liuteronas buvo sudegintas ant inkvizicijos laužo. Sunkiai derėjo sovietinė sistema, kuri skelbėsi taikos ir gėrio tvirtove, su kasdieniu smurtu ir melu. Sunkiai suvokiami ir kai kurie šiandienių radikaliųjų islamistų teiginiai apie taikią religiją, kai jos vardu žudomi taikūs to paties tikėjimo žmonės, o ką jau kalbėti apie naikinamą kitatikių gyvenimą.

Sunkiai suprantamos ir valstybių kalbos apie taiką, lygybę, brolybę, kai turtingųjų ir skurstančiųjų gyvenimo sąlygos kasdien vis labiau keičiasi dalies klestėjimo ir daugumos dar didesnio nuskurdinimo kryptimi.

Karalius Dovydas buvo žmogus, savo gyvenimu puikiausiai liudijęs, kas yra žmogus. Jo patirtis – ir nuostabūs pakilimai, ir baisūs nuopuoliai. Tačiau ir dvasiniame klestėjime, ir nuodėmėje vienintelis kelias, kuriuo jis ėjo, ir vienintelė kryptis, kuria jis žvelgė, buvo Viešpats. Dovydas nekūrė iliuzinių utopijų apie žmogų ir geresnį pasaulį. Jis puikiai suprato, kad gyvenimo gėris ir blogis priklauso nuo žmogaus santykio su Kūrėju.

Kristus, žmogiškąja prasme išaugęs iš „Dovydo šaknies“, pats savo žemišku gyvenimu tobulai parodė kelią, kuriuo eiti esame kviečiami.

Jis nekėlė revoliucijų, neragino išžudyti netikėlių, bet savo meile iki kryžiaus mirties parodė, kad ir kryžiuje, tiksliau – tik kryžiuje – atsiskleidžia tikrasis Dievo ir žmogaus santykis, Dievo galybė ir gyvenimo pergalė.

Todėl, trokšdami teisumo, mes nesame kviečiami sverti kitų žmonių nuodėmes, o reikalaudami teisingumo, nesame raginami reikalauti jo tik iš kitų. Pirmiausia visa tai turi įsišaknyti mūsų pačių gyvenime, kai mes patys atsisakysime pažeisti Dievo įsakymus, kai mes patys priimsime Kristuje dovanojamą sutaikinimą, kai mes patys Jo Žodyje atrasime pasimėgimą.

Mes pasieksime daug, kai netrokšime, kad žmonės sektų mumis, bet kad per liudijimą, kad ir netobulą, žmonės savo viltis sudėtų į Dievą, kaip ir mes. Ne smurtas, revoliucijos, neapykanta gali daug pakeisti, bet Dievo meilė, visose gyvenimo srityse.

Ir šiandien mes prisimename šventuosius, kunigus, mokytojus, kurie savo gyvenimu buvo ištikimi tiesai. Tokių aukščiausias yra Kristus, atpirkimą  įvykdęs iki galo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Galite naudoti šias HTML žymas ir atributus: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>