Temos Archyvai: Naujienos

Dvi šventės

Luther-Wittenberg-1517

Lapkričio 1 d. 11 val. Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčioje vyks Reformacijos – Tikėjimo atnaujinimo – šventės pamaldos.

(Pernai jos vyko Tauragės parapijoje: http://sabutis.com/2012/10/27/reformacijos-svente-taurageje/#more-613)

Ne vienam kyla klausimų apie Reformacijos (spalio 31 d.) ir Visų Šventųjų (lapkričio 1 d.) šventes, o dar ir Vėlinės (lapkričio 2 d.) mūsų šalyje minimos (Liuteronų bažnyčios liturgijoje ši mirusiųjų pagerbimo diena neminima; mes prieš Adventą švenčiame Amžinybės sekmadienį).

Čia – nuorodos į mūsų liturginį kalendorių:

REFORMACIJOS ŠVENTĖVISI ŠVENTIEJI ir AMŽINYBĖS SEKMADIENIS.

All-Saints

Apie Visų Šventųjų dieną angliškai: http://www.orlutheran.com/html/saintori.html

Pokalbis su įvairių konfesijų dvasininkais apie Vėlines: http://lzinios.lt/lzinios/Komentarai/Velines-gyvuju-ir-mirusiuju-svente.

Ir apmąstymams senas vaizdelis iš Otto von Habsburg laidotuvių.

 

Mirtis

Amžinybės sekmadienis

Taip jau susiklostė, kad 1816 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas Trečiasis išleido įsakymą, pagal kurį Prūsijos liuteronų bažnyčia privalėjo sekmadienį prieš Adventą paskirti mirusiųjų prisiminimui. Taip liturginiame kalendoriuje atsirado Amžinybės sekmadienis. Ši tradicija gana sparčiai prigijo ir gretimų šalių bažnyčiose, o pačioje Prūsijoje, be abejo, iškart. Nedaug kunigų buvo linkę nepaklusti, kaip kai kada dar sako senieji lietuvninkai ir pasienio gyventojai, – Viliui Karaliui.

Toliau skaityti Amžinybės sekmadienis

Sankryza

Tarp gyvenimo ir mirties nėra aukso vidurio

Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. (Mt 5,13-16)

Kompromisas yra mūsų gyvenimo palydovas. Sugebėjimas eiti į kompromisą laikomas išminties ir diplomatijos požymiu. Dažnai tai padeda išvengti karų ir konfliktų, nors neretai tai parodo bailumą ir neryžtingumą, kaip tai ne kartą yra buvę mūsų šalies istorijoje. Ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniniame gyvenime. Taip pat dažnai tai – neišvengiama ir kyla iš meilės bei bendro sutarimo ieškojimo.

Toliau skaityti Tarp gyvenimo ir mirties nėra aukso vidurio

ka turiu daryti, kad tikeciau

Ką turiu daryti, kad tikėčiau?

Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes Jis išpainios mano kojas iš pinklių. (Ps 25,15) Kartą po pamaldų prie manęs priėjo žmogus ir liūdnai paklausė: „Ką turiu daryti, kad tikėčiau? Man viskas patinka bažnyčioje, bet negaliu suprasti, kas skelbiama ir mokoma“. Tai nebuvo arogantiškas pareiškimas, jau keletą šimtmečių girdimas iš „pažangiosios“ visuomenės atstovų lūpų ir rašinių. Tuos žodžius pasakė vargstantis, gyvenimo prislėgtas žmogus, bet vis dėlto nejaučiantis tokiais atvejais būdingo pykčio Dievui bei žmonėms. Tiesiog lūpos patvirtino tikrovę, kurioje tas žmogus gyvena.

Tąkart po bažnyčios skliautais susitiko dvi tikrovės, du pasauliai, kurie paraleliai gyvuoja žmonijoje. Toliau skaityti Ką turiu daryti, kad tikėčiau?
Kalba ir klausytoja

Mano pranešimas Kovo 11-osios proga Seime (pilnas)

Kalba ir klausytoja
Kalba ir klausytoja

Jūsų Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, LR Seimo Pirmininke, Nepriklausomybės Akto signatarai, kovotojai už Lietuvos Nepriklausomybę ir visi  garbūs žmonės, susirinkę į 22-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines.

Pirmiausia norėčiau širdingai padėkoti už galimybę man, religinės mažumos atstovui, kreiptis į Jus šioje garbingoje vietoje tokią nuostabią dieną.

Kaip krikščionis ir vienos labiausiai okupacijos metais nukentėjusių bendruomenių narys noriu išsakyti širdingiausią padėką visiems, kurių ryžto, milžiniškos rizikos ir pasiaukojimo dėka mes galime švęsti šią laisvės šventę. Taip pat tiems, kurie vedė šalį į laisvę ir įteisino ją Kovo 11-osios aktu bei gynė seną ir tuo pačiu jauną valstybę, kai jai buvo iškilęs lemtingas pavojus.

Tokią dieną įprasta susimąstyti apie gėrį, kurį suteikė Nepriklausomybė. Tad pirmiausia dėkoju Dievui, kad jau kelis dešimtmečius galime laisvai išpažinti savo tikėjimą, melstis, skelbti Dievo žodį ir nevaržomi organizuoti savo bendruomenės gyvenimą. Šimtmečiais persekiojimų ir netekčių išugdyta patirtis mums leidžia įvertinti ir suprasti, ką reiškia laisvė. Šiandien mes, kaip ir kitos religinės bendruomenės, džiaugiamės, kad mūsų šalyje yra užtikrinta tikėjimo laisvė, o tikintieji Lietuvos piliečiai gali nevaržomi gyventi pagal savo pašaukimą.

Taip pat atstovauju kartai, kuri buvo „gaminama“ LTSR, bet į sovietinę sistemą neįleido gilių šaknų ir didžiąją dalį sąmoningo gyvenimo gyvena naujoje santvarkoje, tokiu būdu turėdami galimybę kritiškai vertinti ir įžvelgti laisvės praradimo ir totalitarizmo pavojų, o taip pat prisitaikėliškumo grimasas, kaip tais „anais“ laikais, taip dabar. Toliau skaityti Mano pranešimas Kovo 11-osios proga Seime (pilnas)

edwardo-muncho-klyksmas-4f5274696c6f8

Sekmadienio homilija. Neteisiųjų likimas

Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių. Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! (Izaijo knyga 5,1b-2.4.7b)

Prieš 2700 metų per pranašą Izaiją paskelbti Dievo žodžiai kalba apie Jo lūkesčius Izraelio tautos atžvilgiu. O ir visa Senojo Testamento istorija liudija apie Dievo rūpestį savo žmonių gyvenimu. Ne pasyvų susirūpinimą, bet Jo dalyvavimą žmonijos ir kiekvieno žmogaus istorijoje. Su rūpesčiu susijęs ir lūkestis, kad Jo parodyta meilė ir apreikšta valia leis žmonėms gyventi ramų ir taikų gyvenimą Dievo Artumoje.
Toliau skaityti Sekmadienio homilija. Neteisiųjų likimas