Žymų Archyvai: homilija

Abejojantis Tomas

Palaiminti, kurie tiki nematę

Abejojantis Tomas
Abejojantis Tomas. Aut. Bob Kessel.

Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įbesk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Ištiesk ranką ir įkišk į mano šoną; jau nebebūk netikintis, būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20,26b-29)

Abejojantis Tomas įkūnija mus – abejojančius ir besvarstančius. Jis yra įvaizdis visų, kurių tikėjimui reikalingi faktiniai įrodymai, apčiuopiamas, materialus pagrindimas.

Šiaip tikėjimas ir pasitikėjimas yra įdomūs dalykai, net kai nekalbame apie tikėjimą Dievu. Žiniasklaida mirga nuo pranešimų „mokslininkai nustatė“, „ekspertai teigia“, o milijonai tiki, kad tai tiesa, net nesigilindami – kas tai per mokslininkai ar ekspertai.

Kad ir mokslo atradimų srityje – vos ne kasdien skamba „sensacijos“ apie planetas, kuriose galbūt esanti gyvybė. Atsiranda ir diskutuojančių šiomis temomis, nepaisant, kad visa tai juk priklauso tikėjimo sričiai, nes jokių įrodymų šioje srityje nėra. Iš esmės, daugeliu dalykų, kuriais mes tikime – nuo mokslo atradimų iki politikų teiginių – tikime nepagrįstai, neturėdami jokių įrodymų, o kad ir turėtume, vargu ar į visus sugebėtume įsigilinti dėl kompetencijos stokos kažkurioje srityje. Tad lieka viena – pasitikėti.

Toliau skaityti Palaiminti, kurie tiki nematę

ka turiu daryti, kad tikeciau

Ką turiu daryti, kad tikėčiau?

Mano akys visada nukreiptos į VIEŠPATĮ, nes Jis išpainios mano kojas iš pinklių. (Ps 25,15) Kartą po pamaldų prie manęs priėjo žmogus ir liūdnai paklausė: „Ką turiu daryti, kad tikėčiau? Man viskas patinka bažnyčioje, bet negaliu suprasti, kas skelbiama ir mokoma“. Tai nebuvo arogantiškas pareiškimas, jau keletą šimtmečių girdimas iš „pažangiosios“ visuomenės atstovų lūpų ir rašinių. Tuos žodžius pasakė vargstantis, gyvenimo prislėgtas žmogus, bet vis dėlto nejaučiantis tokiais atvejais būdingo pykčio Dievui bei žmonėms. Tiesiog lūpos patvirtino tikrovę, kurioje tas žmogus gyvena.

Tąkart po bažnyčios skliautais susitiko dvi tikrovės, du pasauliai, kurie paraleliai gyvuoja žmonijoje. Toliau skaityti Ką turiu daryti, kad tikėčiau?
edwardo-muncho-klyksmas-4f5274696c6f8

Sekmadienio homilija. Neteisiųjų likimas

Mano mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko akmenis ir apsodino geriausiomis vynuogėmis. Viduryje pastatė bokštą sargui ir įrengė jame net vyno spaudyklą. Tikėjosi auginti vynuoges, bet prisiaugino rūgštuogių. Ką dar reikėjo padaryti mano vynuogynui, ko aš jame nepadariau? Kodėl jis priaugino rūgštuogių, nors aš tikėjausi, kad jis ves vynuoges? Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo praliejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas! (Izaijo knyga 5,1b-2.4.7b)

Prieš 2700 metų per pranašą Izaiją paskelbti Dievo žodžiai kalba apie Jo lūkesčius Izraelio tautos atžvilgiu. O ir visa Senojo Testamento istorija liudija apie Dievo rūpestį savo žmonių gyvenimu. Ne pasyvų susirūpinimą, bet Jo dalyvavimą žmonijos ir kiekvieno žmogaus istorijoje. Su rūpesčiu susijęs ir lūkestis, kad Jo parodyta meilė ir apreikšta valia leis žmonėms gyventi ramų ir taikų gyvenimą Dievo Artumoje.
Toliau skaityti Sekmadienio homilija. Neteisiųjų likimas