Žymų Archyvai: Kristus

Hieronymus Bosch Sv Antano Gundymas

Apie nuodėmę kalbėti nepopuliaru, bet nuo to ji neišnyko

Taigi randu tokį įstatymą, kad, kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno! Bet dėkui Dievui per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! (Rom 7,21-25)

Tikriausiai daugelis žino slavišką posakį: „Norėjosi kaip geriau, bet pavyko kaip visada.“ Daugeliui žinoma patirtis, kai mūsų pasiryžimai, nuostatos ir panašūs dalykai dėl mūsų pačių kaltės tarsi nubraukiami, lyg jų visai ir nebuvo. Ar būtų dvasinė kelionė su maldos ir švento gyvenimo nusistatymu, ar kasdieniai kūniški reikalai – kasdien esame išmėginami,o kartais patiriame visišką fiasko. Viena vertus, tai gali vesti į neviltį, kita vertus – į gilesnį tikrovės suvokimą.

Toliau skaityti Apie nuodėmę kalbėti nepopuliaru, bet nuo to ji neišnyko

the-holy-eucharist1

Dievo meilė žmogui

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b)

Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu.

Toliau skaityti Dievo meilė žmogui

Petras ir Paulius išgydo luošį

Dvasine prasme mes visi esame luošiai

Kartą Petras ir Jonas ėjo į devintosios valandos pamaldas šventykloje. Tuo pačiu metu buvo nešamas ir vienas apsigimęs luošas vyras. Jis kasdien būdavo sodinamas prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad prašytų šventyklos lankytojų išmaldos. Pastebėjęs beįeinančius į šventyklą Petrą ir Joną, jis paprašė išmaldos. Petras, įdėmiai pažvelgęs į jį drauge su Jonu, tarė: „Pažiūrėk į mudu.“ Jis pakėlė galvą, tikėdamasis ką nors gausiąs. Bet Petras prabilo: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazariečio vardu kelkis ir vaikščiok!“ Ir, paėmęs už dešinės rankos, pakėlė jį. Jo kojos ir pėdos bematant sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su apaštalais įėjo į šventyklą. Ten vaikščiodamas ir pasišokinėdamas garbino Dievą. Visi žmonės pamatė jį vaikščiojant ir šlovinant Dievą. Jie pažino, kad tai tas pats luošys, kuris sėdėdavo elgetaudamas prie šventyklos Gražiųjų vartų. Jie buvo labai nustebę ir sukrėsti to, kas buvo jam atsitikę. (Apd 3,1-10)

Evangelisto Luko užrašytas įvykis nutiko prie Jeruzalės šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais. Gražieji vartai ir elgetaujantis luošys – kaip visa tai tikroviškai atspindi mūsų gyvenimą. Grožis, turtas, tobulos formos ir gera kokybė nuolat lydimi skurdo, vargo, nevilties, netobulumo. Lygiai kaip vienų nerūpestingas, pertekliuje tekantis gyvenimas yra lydimas greta gyvenančių vargdienių niūrios kasdienybės. Grožis ir netobulumas vienas kitą paryškina, nors man atrodo, kad prabanga išryškina skurdą labiau, nei pastarasis prabangą.

Toliau skaityti Dvasine prasme mes visi esame luošiai

AGNUS-DEI-Ghent

Šventykla

Bet aš jame nemačiau šventyklos, nes Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo šventykla. (Apr 21,22)

Visų religijų žmonės myli savo maldos namus. Šventykla yra ta vieta, kur žmogus kūnu ir siela, mintimis ir jausmais priima ir išreiškia tai, ko moko tikėjimas. Tai ta vieta, kur garbinamas Dievas ar dievai. Net ir netikintys žmonės ar aršūs ateistai turi tai, ką galime vadinti šventyklomis.

Toliau skaityti Šventykla

Narcissus-Caravaggio_(1594-96)

Aš, aš, aš!

Aš iš tikrųjų visa laikau nuostoliu, palyginti su Kristaus Jėzaus, mano Viešpaties, pažinimo didybe. Dėl Jo aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų ir būčiau Jame, nebeturėdamas nuosavo teisumo, kurį teikia įstatymas, bet turėdamas teisumą iš tikėjimo Kristumi, einantį iš Dievo, paremtą tikėjimu. Trokštu pažinti Jį, Jo prisikėlimo galybę ir bendravimą Jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip Jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių. (Fil 3,8-11)

Koks svarbus mums mūsiškis AŠ. Trokštame, kad mūsų pasakojimai apie save pačius būtų išklausyti, mūsų darbai įvertinti, mums rodoma pakankama pagarba. Ir taip pat sielojamės, kai tas AŠ yra nepakankamai įvertinamas, kaip nors paniekinamas arba ignoruojamas. Dar sunkiau, kai  patys su savimi nesusitvarkome, nežinome, kas esame ir kurlink nukreiptas mūsų gyvenimas. Psichologai tai vadina asmenybės sutrikimais, tačiau kaip turėtų atrodyti sveika, nesutrikusi asmenybė, visuomet išlieka šiokia tokia paslaptis.

Toliau skaityti Aš, aš, aš!

Apaštalas Paulius kalėjime

Mirtis – tik laimėjimas

Apaštalas Paulius kalėjime
Apaštalas Paulius kalėjime

Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. (Fil 1,21).

Vienas pamokslininkas yra užrašęs istoriją, kaip vienas Niujorko bankas, nutaręs pasveikinti savo konkurentus, įsikūrusius naujame pastate, išsiuntė gėlių puokštę. Tuokart gėlių parduotuvės darbuotojai apsiriko ir su puokšte išsiuntė užrašą: „Su giliausia užuojauta.“ Po to jie turėjo kaip reikiant atsiprašinėti užsakovų už neapdairumą. Bet tai ne viskas. Jie pašiurpo supratę, kad į laidotuvių namus išsiuntė gėles su užuojauta mirusiojo artimiesiems: „Sveikiname persikėlus į naujas patalpas!“

Toliau skaityti Mirtis – tik laimėjimas