Žymų Archyvai: mirtis

Tuscias kapas

Meilė yra ten, kur baimė pasitraukia

Kadaise žmonių gyvenime atsirado mirtis ir kapas. Nuo tos akimirkos tai yra nuolatiniai žmonijos palydovai. Nuo ištaigingų mauzoliejų iki niekam nežinomų kapelių, nuo kremuotų bei išbarstytų iki įvairiose vietose padėtų (pvz., medžių drevėse, kaip tai darydavo mūsų protėviai), o dar kiek įvairiais būdais pražuvusių ir pražudytų, pamirštų, nesulauktų…

Toliau skaityti Meilė yra ten, kur baimė pasitraukia

Kunigu tarybos posedis

Dievo mirties troškimas

Tuomet aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė teismo tarybą ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug stebuklų. Jei taip jį paliksime, visi įtikės jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą.“ Vienas iš jų – Kajafas, tais metais vyriausiasis kunigas – jiems tarė: „Jūs nieko neišmanote ir nepagalvojate, jog jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų.“ Jis tai pasakė ne iš savęs, bet, būdamas tų metų vyriausiasis kunigas, pranašavo, jog Jėzui reikės mirti už tautą, ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus. Nuo tos dienos jie buvo tvirtai pasiryžę jį nužudyti. (Jn 11,47-53)

Toliau skaityti Dievo mirties troškimas

Mirtis

Amžinybės sekmadienis

Taip jau susiklostė, kad 1816 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas Trečiasis išleido įsakymą, pagal kurį Prūsijos liuteronų bažnyčia privalėjo sekmadienį prieš Adventą paskirti mirusiųjų prisiminimui. Taip liturginiame kalendoriuje atsirado Amžinybės sekmadienis. Ši tradicija gana sparčiai prigijo ir gretimų šalių bažnyčiose, o pačioje Prūsijoje, be abejo, iškart. Nedaug kunigų buvo linkę nepaklusti, kaip kai kada dar sako senieji lietuvninkai ir pasienio gyventojai, – Viliui Karaliui.

Toliau skaityti Amžinybės sekmadienis

the-holy-eucharist1

Dievo meilė žmogui

Kristus Jėzus sunaikino mirtį ir nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą savo Evangelija. (2 Tim 1,10b)

Apaštalas Paulius parašė šias eilutes prieš pat egzekuciją, taip norėdamas pastiprinti savo ištikimą bendradarbį Timotiejų. Mirties akivaizdoje Paulius kalba apie pergalę. Nuteistasis myriop kažką porina apie nemirtingumą. Tokie samprotavimai atrodo mažų mažiausiai keistai. Ir, jei įdėmiai perskaitysime visą  itin šiltą ir asmenišką laišką Timotiejui, pamatysime, kad jis visas tiesiog alsuoja jėga ir nepalaužiamumu.

Toliau skaityti Dievo meilė žmogui

hand-up

Gyvenimo ir mirties mokytojai

Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane. (Gal 2, 20b)

Taip jau likimo (pasak pagonių) buvo lemta, kad nemažai teko pamatyti mirusių: kūdikėlių ir senelių, vyrų ir moterų, turtingų ir vargšų. Dažniausiai jie būna graudžiai gražiai „sutvarkyti“ – nupudruoti, išdažyti, kitaip tariant, kaip ir priklauso, oriai išlydimi į paskutinę žemiško gyvenimo stotelę, iš kur jų kūnai, tiesa, jau visiškai kitokie, bus prikelti Paskutiniąją dieną. Daug mažiau, bet tikrai nemažai, teko sutikti tų, kurie ruošiasi mirti. Na, gal ne visi ruošiasi, bet šiokia tokia patirtis vis kužda, kad, kai tai nutinka, ketvirtas mėnuo su morfijum ilgai nesitęs.

Toliau skaityti Gyvenimo ir mirties mokytojai

Sankryza

Tarp gyvenimo ir mirties nėra aukso vidurio

Jūs – žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti. Jūs – pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje. (Mt 5,13-16)

Kompromisas yra mūsų gyvenimo palydovas. Sugebėjimas eiti į kompromisą laikomas išminties ir diplomatijos požymiu. Dažnai tai padeda išvengti karų ir konfliktų, nors neretai tai parodo bailumą ir neryžtingumą, kaip tai ne kartą yra buvę mūsų šalies istorijoje. Ne tik valstybės mastu, bet ir asmeniniame gyvenime. Taip pat dažnai tai – neišvengiama ir kyla iš meilės bei bendro sutarimo ieškojimo.

Toliau skaityti Tarp gyvenimo ir mirties nėra aukso vidurio

Apaštalas Paulius kalėjime

Mirtis – tik laimėjimas

Apaštalas Paulius kalėjime
Apaštalas Paulius kalėjime

Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. (Fil 1,21).

Vienas pamokslininkas yra užrašęs istoriją, kaip vienas Niujorko bankas, nutaręs pasveikinti savo konkurentus, įsikūrusius naujame pastate, išsiuntė gėlių puokštę. Tuokart gėlių parduotuvės darbuotojai apsiriko ir su puokšte išsiuntė užrašą: „Su giliausia užuojauta.“ Po to jie turėjo kaip reikiant atsiprašinėti užsakovų už neapdairumą. Bet tai ne viskas. Jie pašiurpo supratę, kad į laidotuvių namus išsiuntė gėles su užuojauta mirusiojo artimiesiems: „Sveikiname persikėlus į naujas patalpas!“

Toliau skaityti Mirtis – tik laimėjimas